Pyktis – reikalinga emocija. Viena dažniausių konfliktuose jaučiamų emocijų yra pyktis. Pykstame, kai jaučiamės neišgirsti, kai manome esą teisesni, o paauglys to nesupranta. Ramiai priimti savo ar kitų pyktį mums labai sunku. Ne vieną mus mokė, kad pykti negerai ir negražu. Metas atsisakyti šių mitų. Pyktis, kaip ir kitos emocijos, nėra nei geras nei blogas, jis tiesiog yra, buvo ir visada bus. Normalu supykti, kai mums sakomi nepagarbūs žodžiai ar be prašymo pasisavinama tai, kas mūsų. Pyktis suteikia energijos kovoti už save.
Problema – ne pyktis, o elgesys supykus. Svarbu nubrėžti aiškią ribą tarp jausmų ir elgesio. Tuomet konflikto metu galėsite atskirti savo pakeltą balso toną nuo savo savijautos. Jūs turite teisę supykti ant savo dukters ar sūnaus, kai jis, pvz., netesi pažado, nesilaiko susitarimų ir taisyklių, tačiau tai nesuteikia teisės rėkti.
Užuot rėkę, tiesiog įvardinkite savijautą. Konflikto metu, kai supykstame, užuot rėkę, galime pasirinkti ramiai ir aiškiai pasakyti, kaip jaučiamės: „man dabar labai pikta“, „aš supykau, kai sužinojau, kad …“ ir t. t. Mūsų smegenyse vyksta ryškūs pokyčiai, kai aiškiai ir tiesiai įvardijame žodžiais savo savijautą: pamažu viskas pradeda rimti. Tik svarbu tai daryti be kaltinimo, pvz., venkite sakyti „tu mane supykdei“. Mes patys esame atsakingi už savo reakcijas, kurios kyla: ar tai būtų širdies plakimas, ar pyktis.
